Radikaliai/Yesterday; Karma @ Tamsta, Vilnius

Apsilankykit, mano tekstas. :)
http://radikaliai.lt/radikaliai/2423-vakar

Love and Peace.

_____________

buvo saulėta ir graži 2009-ųjų liepos 26 diena, atsimenat? viename aukštaitijos stadionų žmonės su rožiniais skėčiais laukė A. Mamontovo koncerto, o ant scenos užsilipo jaunas aukštas vaikis, Kazimieras Likša, sugrojęs keletą dėmesį patraukusių dainų. tiesą pasakius, tuo metu jos tikrai nesužavėjo, galbūt tik po kelių dienų pradėjo atrodyti šiek tiek patrauklios.

ir štai, penkerius metus sektas jaunuolio progresas sužydėjo. vakar. 2015-ųjų vasario 7 dieną, po pusšeštų metų. Vilnius, "Karma", "Tamsta", 21:30.

jaukus, nuoširdus, pilnas juoko bei rimties renginys, užsitęsęs iki vidurnakčio. tai buvo geriausia, kas penktadienio vakarą vyko Vilniuje. ne todėl, kad taip visi sako, ne, todėl, kad tąvakar atsiskleidė visas muzikanto talentas - vokalas, kone amžina energija, atviras nuoširdumas, išbaigtos dainos. akys sunkiai tikėjo, ką matė. ausys murkė iš malonumo.

kada nors šis žmogus surinks dideles sales, o mes džiaugsimės, kad jo kelią prižiūrime nuo pat pirmųjų nedrąsių žvilgsnių.

peace out.

Karma - Pasitrauk @ Tamsta Club, Vilnius

Antrosios knygos link, "Stop. Karo laukas"

ilga kaip žiema tyla. baugi kaip tamsa tyla. ne, aš nenutilęs, nesustojęs. tekstai dabar kantriai laukia tos dienos, kai atguls į knygą ir bus paliesti jūsų švelnių pirštų.
o kol tai bus, t.y. kol jūsų rankas pasieks antroji knyga, dar praeis kažkiek laiko.
vienos iš VU studenčių iniciatyvumo dėka prieš akis - antrosios knygos ištraukos arba, kitaip tariant, pirmoji elektroninė A. Novikovo knyga. kam įdomu, smalsu bei norisi, kreipkitės el.paštu nov.aurimas@gmail.com, atsiųsiu. leidinys nemokamas, kol ne popieriuje, jo viešai bent jau kol kas niekur nebus.

tad iki greito!

pakrypę aštuonetai

Visada buvau arti muzikos, tik ne visad tai suvokiau. Antakalnio laikais, kai po Vileišio-Antakalnio sankirtą sklisdavo Foje ir žengiau pirmuosius žingsnius. Pirmais žingsniais į paauglystę, kuomet žingsniai buvo suderinti su Foo Fighters, Red Hot Chili Peppers ir The Beatles. Pirmais tekstais, kurie koja kojon kliuvo už Placebo, Apocalyptica bei Metallica melodijų. Pirmąja gitara, visais jaukiais vakarais, naktimis bei rytais. Alinančiomis studijų naktimis ir žengte po brangią sostinę.

Tačiau dabar, kai, rašydamas šį tekstą, akimis vis nukrypstu į ramias bangeles - Since I`ve Been Loving You kūrinį, sklindantį iš jaukiai ant stiklinio stalo nutūpusio antran gyveniman prikelto patefono, tik dabar bent iš dalies pajuntu, kas yra muzika. Bandžiau į tai atsakyti „Nemiegančiais“ ir antrąja, kuri dar laukia šviesos, „Stop. Karo lauku“, ir trečiąja, kuri pavadinimo neturi, bet tai ir liks tik naiviais bandymais. Stengiuosi protu suvokti – plokštelei, besisukančiai patefone ir švelniai vedžiojamai gležnos adatos, gerokai per tris dešimtis, tai įkvepia, pakyli ir išmeta tiesiai į ledinės upės vandenį.

Ji tolygiai sukasi, akys stebi, kaip stebėjo ir tie, kurie tapę autoritetais, kurie šiandien cituojami, kurių ilgimasi.

Matyt, niekad nebuvau taip arti. Norėtųsi bičiulį Murakami sutikti kur nors bei kada nors ir sužinoti, kodėl milijonams įskiepijo pagarbą bei aistrą gyvai muzikai bei seniems įrašams. Plokštelę apvertus ir adatai vėl tyliai nusileidus, net regiu jį, apsuptą vinilo įrašų sienos, kartu ir Žiurkę, ramiai diskutuojančius apie gėrimus bei bėgimą. Avis.

Matyt, jei pradėčiau galvoti, kam šios senutėlės plokštelės priklausė anksčiau, kas jų klausėsi, ir kodėl, po velnių, ant Deep Purple įrašo yra įdrėskimas, laiko nerti į savo tekstus nebeliktų.

Taigi, 2014-ieji buvo nepakartojami metai. Kaip ir šis jausmas – stebėti, kaip laikui nepavaldi yra darni garsų samplaika. Visiems sėkmės šįmet! Plataus ir ilgo kelio – lygaus kaip tik ką pasnigus ir visokeriopai vaisingo!

Peace out.

Placebo @ Warsaw; a year ago

Pralėkė metai. Dažnai kyla ranka sakyti "nejučiom" ar panašiai, bet dabar tai netinka. Pralėkė metai, per kuriuos nutiko daugiau nei įprasta. Naujas darbas, baigtos studijos, antrosios knygos parengimas, neeilinės kelionės, dar vienas naujas darbas, nauji kūrybiniai, muzikiniai, vidiniai potyriai, ir kas? Šiandien sukanka metai, kai visą parą klaidžiojau po priešo užstalę, kur buvau išvytas iš restorano ir kitame restorane pavaišintas kava, nors darbo valandos nebuvo prasidėjusios. Kur sukoriau ratais bent keliolika kilometrų, bet energijos šiam (apačioj) renginiui buvo likę daugiau nei galima numanyti. 

Prabėgo metai. Tad ir metų sulaukę prisiminimai šiandien ne stalčiuj ir ne lentynoj, ne. Jie čia. Pasiknaisiokit. Juk smagu, kai sužinai apie kažką. Ir juk dar smagiau, kai laisva ranka gauni progą pasiknisti po kažkieno kito vidų!

___________________________________

PLACEBO @ Torwar, Warsaw, 12/11/2013

Torwar arena, Varšuva. Aštunta valanda ryto. Dvylika valandų iki koncerto. Esu pirmasis, čia užsukęs. Netoliese tik apsauginis ir brėkštanti aušra. Dar dvylika valandų, taigi iki laiko, kai turėsiu čia eiti, liko kokios aštuonios. Kirsdamas vieną sankryžą po kitos, vis labiau pažindamas šį kitoj fronto pusėj, priešo pusėj, esantį miestą, užmetu žvilgsnį į kalendorių. Ar tikrai šiandien? Pusšeštų metų laukimo, pusmetis su bilietu rankoje – negi laukti beliko tik dvylika valandų? Dažnai stoju, kad įsitikinčiau, ar dabar tikrai lapkričio dvyliktoji, ar koncertas tikrai lapkričio dvyliktąją, ar nepavėlavau. Ne. Tuo patikėti sunku. Mintyse nuo pat vakar nakties, kai išvykau iš Vilniaus, to nuostabaus ir sielai artimo miesto, skamba Life`s for the living. Gal dėl to, kad tai – paskutinė klausyta daina. Niūniuoju priedainį ir laukiu, kada sugebėsiu patikėti, kad šiandien – ta diena, kurios laukiau taip ilgai, kuri neabejotinai, kad ir kas benutiktų, visas likusias dienas išliks viena svarbiausių. Dangus apniukęs, liūdnas. Apsiniaukęs, kaip ir mano muzika. Monotoniškas, kaip ir mano muzika. Taip pat kankinantis. Varantis iš proto.

Tai pats, matyt, netinkamiausias metas. Šios dvi studijų savaitės bus klaikios, o štai sava valia pats išbraukiu net tris dienas, kad būtų, palauk – sunkiau ar šviesiau? Palauk – pamažu baimė dingsta. Protą užvaldo laukimas, velnioniškas laukimas.

Esu kavinėje, kurioje dirba vien vyrai, nė vienas nemoka angliškai. Groja pasibaisėtina muzika – tokia, kokią mėgsta blankesni už statistinius, tokius paauglystėj vadindavau nuliais. Bet kaip tik dėl šio triukšmo prisiverčiu prisiminti tuos kelis, kuriuos pažįstu ar pažinojau (ar ir tai, ir tai?) būtent dėl Placebo. Dažnai apie juos nutyliu – kas susiję su Placebo, tas tik mano. Pamenu, dažnai savęs klausdavau, gerai ar ne, kad vos su vienu kitu galiu pasidalinti tuo, kas brangiausia. Šiądien tai gerai. Varšuvoje esu vienas. Turėtų būti baisu – juk minėjau, tai kita fronto pusė, priešo žemė. Nė nemanau prasižioti, iš kur esu. Tai būtų tolygu savižudybei. Čia tik aš, savos mintys ir vis labiau artėjantis rytojus, kai grįšiu ten, kur nebūtina slėptis, kad būtum namie. Tik aš, savos mintys ir neeiliniai rytojai.

Dvylika. Varšuvoje esu jau šešias valandas. Kojas skauda nuo vaikščiojimo. Kiek sukoriau? Nuo stoties iki arenos, nuo arenos iki senamiesčio. Kur dabar? Dar pora valandų ir galėsiu eiti į hostelį, pasidėsiu daiktus, trauksiu ten. Nenumanau, kur dėtis. Pasiklystu. Prisėdu kiekviename parke ant suoliuko, gurkšteliu vandens, pasižvalgau. Žmonės nemalonūs. Tokie, kokius įsivaizdavau. Galop nusprendžiu sušilti prekybos centre. Bet ir jame sugebu tik sėdėti ant suoliuko. Laukimą jau Beckett`as įvardino kone kaip žlugdančią patirtį. Anie statistai iš pjesės nė nežinojo, ko iš tikrųjų laukia, o aš... Palauk, o aš žinau, ko laukiu? Gali būti, kad Placebo yra tas pats, kaip Godo – mirtis. Į ją vis tiesiu rankas, atsitraukiu, kai šaltis užkabina pirštus. Vėl nežinau, ko laukti. Matyt, nė negalėčiau aprėpti žodžiais. Jie kažką įvardintų. Nenoriu nieko įvardinti. Reikia tiesiog pabūti neįvardinamoje būsenoje.

* * *

Kiekvienas žingsnis artina prie jų. Viena gatvė, antra. Viena sankryža po kitos. Nebesidairau į žemėlapį nebereikia. Pažvelgiu dangaus kamputin besileidžiančią saulę, surandu pietryčius. Viskas, niekas nebesustabdys.

Prie arenos dar nedaug žmonių. Neskubu stoti į eilę. Dar beveik dvi valandos, tada mane įleis, o visiems šiem atvers duris kiek vėliau. Nėra reikalo šalti eilėje. Ant įėjimo į areną durų užkabinti Placebo plakatai, girdžiu nepažįstama kalba murmančius žmones. Galop stoju į early entrance eilę. Geltonšvarkiai darbuotojai kažką šaukia, matyt, apie tai, ko negalima nešti į areną. Tegu. Kažkas išnarsto mano kuprinę, kurioje nieko, tik knyga ir ši užrašinė. Vyras suglumęs pažvelgia man į akis. No need to bullshit before a show, sakau, o jis linkteli ir praleidžia. Bilietas taip ir lieka nepažymėtas – arenos prieangy buvę apsauginiai nesugeba manęs pagauti, niekas nebūtų sugebėjęs. Kojos pačios velkasi į arenos priekį. Kažkas šaukia man už nugaros, veikiausiai kviečia grįžti. Nė už ką.

Pusė šeštos. Koncertas beveik pusę devynių. Šios valandos bus sunkiausios – kojas ne juokais skauda. Sunku išstovėti, tad dažnai keičiu lygsvarą. Galiausiai ant scenos užlipa apšildanti grupė, kuri, deja, nesugebėtų sušildyti nė mieliausios moters. Juokingos šukuosenos, vaikiškai apklijuotos gitaros, tikras gyvo garso techno šlamštas. Kažkas šoka, bet daugelis žmonių nusisukę arba šiaip dairosi, į tašes kiša striukes, megztinius.

Daugiau jokių užrašų, jokių rašiklių ir telefono – nuo šiol visas dėmesys ten.

* * *

Naktis. Iki autobuso liko šešios valandos. Tad daugių daugiausiai penkios valandos miego. Grįžtant atgal, kai apšildanti grupė tarė kažką atgrubaus, matyt, lenkišką atsisveikinimą, arenoje vėl įsivyravo tyla. Ant scenos užlipo įrangą, instrumentus tikrinantys, derinantys žmonės. Kažkas iš už nugaros pasiryžo spraustis į priekį. Atrodo, taip panoro daryti visi. Prie vieno pažasties prisispaudė prakaituotas storulis, iš kitos pusės į mane atsirėmė kokios trys paauglės. Jaučiu į nugarą įremtas kažkieno kaulėtas rankas. Šypteliu – to nebus. Visus gražiai nustumiu. Storulis nepatenkintas atsigręžia, bet pamatęs mano žvilgsnį pasitraukia pats. Paauglės taip pat.

Priešais LLL atributika papuoštas būgnų komplektas, dešinėje sustatytos aštuonios gitaros, kairėje taip pat. Scenos kampe smuikas, sintezatorius, pianinas. Atrodo, viskas paruošta. Taip norėjosi giliai įkvėpti ir skanduoti grupės vardą, bet tuo pačiu be proto norėjosi ir išsaugoti paskutines jėgas. Ir pagaliau, ir pagaliau, ir, PO VELNIŲ! Pagaliau pasigirsta B3 motyvai, ir pagaliau, pagaliau ant scenos iššoka Steve, iškart už jo Stef, paskutinis, kaip įprasta, kone šokdamas, priimdamas tiesiamą gitarą, Brian. Jaučiu veide beprotiškai plačią šypseną. Jaučiu, kad tokią plačią šypseną veide nešiojausi vos kelis kartus. Viskas pranyksta. Tik ne muzika, tik ne mintys. Problemos, kurių šiuo metu daigiau nei bet kada anksčiau išblunka. Viskas. I refuse to remain in regret / I refuse to be left behind / No contrition from me will you get / No submission to dilettantes – tai žodžiai, kuriuos buvau užmiršęs, tai daina, kurios neklausiau taip seniai, nors žodžiai vis dar išlikę. Publika vieninga, nors judesiai padriki. Nors nepaprastai gera stovėti pačiam prieky, stebėti ir klausytis žmonių, kurių muzika apjungia abi dažnai skylančias sielos dalis, ir girdėti vieningą publikos dainavimą. Passionflower / Catherine wheel / Higher power / Help me start to heal – ošėm kartu, visi, nors kol kas tyliai, kol kas neišjudinti. Pirmieji plojimai, Brian pakeitė gitarą ir nuoširdžiai šypsodamasis pažvelgė į mus. Vėliau nuo interneto neatsitraukiantys liurbiai rašys, kad jis nebendravo, buvo šaltokas, o man tai kels juoką – žmogus dažniausiai supranta, kad su juo bendraujama tik žodžiais, nėra tokių dalykų, kaip gestai, mimikos, žvilgsniai. Jie klys. Pamatyti nuoširdžią ir taikią šypseną, matyt, brangiau nei išgirsti žodžius, kurie sakomi kiekvienam.

B3 metu kuprinė glaudėsi prie kojų. Pamaniau, kad viską pamesiu – užsidėjau ją taip, kaip nešiodavau penktoje klasėje, tai yra, ne ant nugaros, o ant pilvo. Pačiu laiku, nes pasigista For what it`s worth akordai – dainos, kurios metu norėta išsitaškyti dar 2009-aisiais. Žodžiai niekad nereiškė kažko brangaus, mano gyvenimas visiškai kitoks, bet kažkas dainoje – gal skambesy, emocijoje? – yra kažkas, kas užveda. Broke up the family / Everybody cried / For what it`s worth / I have a slow desease / That sucked me dry / For what it`s worth / Come on walk with me / Into the rising tide – rankos taškosi ore, kažkas trenkia į galvą, kažkam į veidą, bet, matyt, niekas nepyksta, nes visiems kūniškas skausmas kol kas nesvarbus. Maudulys kojose lyg dingsta, nors žinau, kad trumpam.

Pasigirsta akordai, žadinantys kas rytą. Loud Like Love. Reikėjo vos poros dainų, kad apšiltumėm. Rankų miškas. Apsauginiai kiek pasimetę. Kažkas mane išstūmė iš pirmos eilės, nors buvau taip arti, kad koja liečiau tvorelę. Kai vasarą pirmąkart išgirdau šią dainą, pavėlavau į susitikimą, kaip klausiau antrąkart, sudeginau vakarienę. To see the birth of all that isn`t now / Can you imagine a love that is so proud / It never has to question why or how. Ir visi visi kartu šaukėm, o Brian tik tyliai pritarė – WE ARE LOUD LIKE LOVE. Taip neįprasta ir jauku suprasti, kad net ir Placebo muzikoje yra kažkokio gyvenimiško džiaugsmo.

Prieš akis stojo kadaise matytas įrašas iš Rock Am Ring festivalio, kurio metu, atliekant Twenty Years, gitaros atgailavo greičiausiai už visas instrumentų kada padarytas nuodėmes. Prieš akis stojo visi potyriai, susiję su šiuo legendiniu įrašu – nuo aštuonioliktojo gimtadienio ir nesutikimo dainuoti, nuo paaugliškų kryčių iki šios dainos skambesio iš manos gitaros, pokalbių apie ją, pokyčių ir juoko. You`re the truth not I / Listen / You`re the truth not I... Tai Twenty Years. Kažkas atsisuko į mane ir nusišypsojo. Tą akimirką šypsojomės kartu, nors to žmogaus nepažinojau, suvokiau, kad daugiau niekada nepamatysiu. Bet ta akimirka buvo keista šypsenų sąjunga. Kitą akimirką – gal per kitą posmą – atsisukęs, žmogaus nebemačiau. Realu, kad tai buvo pasąmonės žaismas. That`s the end and that`s the start of it... Rankos į viršų, pirštai, rodę taiką, mušė kūrinio ritmą. Kiek įmanoma, stengiausi nenuleisti akių, žvelgti, įsiminti. Juk tai kūrinys, kuris lengviausiai pasiduoda grojamas mana gitara – lyg visko, ką turiu, jam užtektų.

Žinau, tai skamba kaip pasakojimas. Bet tai ir yra pasakojimas – po koncerto praėjo jau keturios dienos. Placebo pirmąkart išgirdau 2008-ųjų gegužę. Tris dainas – Every You Every Me, Scared of Girls, I Feel You. Ta akimirka, kai išgirdau Every you pradžią, priminė momentą, kai įvyksta kažkas amžino – pirmasis žvilgsnis, pirmasis pokalbis, prisilietimas, pirmosios patirtys. Ši daina visada liks tokia. Like the naked leads the blind / I know I`m selfish I`m unkind / Sucker love I always find / Someone to bruise and leave behind... Atrodo, daina klausyta, koncertiniai įrašai žiūrėti šimtus kartų ir štai pagaliau ji prieš mane. Akordas po akordo, posmas po posmo, rankos mostas po rankos mosto.

Kai kurių dainų niekada nemėgau. Bet tądien manęs niekas nebūtų sustabdęs – žodžiai spruko iš lūpų net ir per Too many friends. Atrodo, daina išties mėgiama. Ir pačiam atrodo, kad jai nieko netrūksta, tik rimtesnių žodžių. O tąvakar... Tąvakar kiekviena daina buvo nelyg himnas, virpinantis sielą.

Sekė šioks toks poilsis per Scene of a Crime. Oro gaudymas, nes buvo nesveikai karšta. Kakta žliaugė prakaitas, o besiklausydamas Scene of a Crime nejučiom prisiminiau, ką Placebo groja po to. Veide vėl plati kaip upė šypsena, nes suklysti negalėjau.

Nesuklydau. Būčiau pamilęs kiekvieną už fronto linijos esantį priešą, jei būčiau žinojęs, kad išgirsiu, kad turėsiu galimybę dainuoti kartu, kad galėsiu liūdėti kartu su A Million Little Pieces. Stef, sėdėdamas prie klavišinių, žvelgė į mus ir karts nuo karto nusišypsodavo. Labiau sau, nei kitiems, bet tai vis tiek buvo šypsnys. Matyt, būtent per A Million Little Pieces ir praradau balsą, kurį, beje, dar sugebėjau gaivinti iki koncerto pabaigos. Pro užmerktas akis, aukštyn užverstą galvą, sklido there wasn`t much I used to need / A smile would blow a summer breeze through my heart / Now my mistakes are haunting me / Like winter came and put a freeze on my heart / I`ve lost the power to understand / What it takes to be a man with my heart / I saw you wanted this to end / You tried your best to be a friend to my heart, ir nors prisiminimais susieti šios dainos nepavyktų, ji viena brangiausių. Beveik niekas nedainavo, tik aš ir porą kitų. Ir dėl to mes keli, bevardžiai, jautėmės ypatingi. Understand / Can`t you see I`m sick of fighting / Understand / Can`t you tell I`ve lost my way / Understand / Look at me there`s no denying / Understand / I won`t last another day... Ir viskas, absoliučiai viskas bent trumpam išnyko. Aš, tu, jie, mes, liko tik baimingas trapios laimės jausmas. Ir iškart po to Brian, Stef ir Steve smogė gal net ir stipriau. Speak in Tongues. Devintųjų vasara, rytų Aukštaitija, bemiegės naktys ir Speak in Tongues – she and me is the history of violence / Though I long and burn to touch you just the same. Širdy visada buvo kertelė šiai dainai, matyt, tie trys vyrukai apie tokius dalykus jau prisiklausę, nėra ko priminti. Don`t let them have their way / Don`t let them have their way / You`re beautiful and so blase / So please don`t let them have their way / Don`t fall back into the decay / There is no law we must obey / So please don`t let them have their way / Don`t give in to yesterday / We can build a new tomorrow, today... Teko gerokai paplušėti, kad rankos išliktų pakeltos, kad siela neišskristų lauk. Kaip tik dainos pabaigoje pajutau, kad stinga oro, kad apleidžia jėgos. Kažkuriuo metu pajutau pučiamo oro gūsius, atsigavau. Ką jau ką, bet už iškritimą Placebo koncerto metu sau nebūčiau atleidęs.

Lyg tai būtų koks likimo vingis, sekė dvi dainos, kurių metu galėjau atsipūsti, pailsėti, nusivalyti prakaitą. Nė nemaniau, kad koncerto metu bus staigmenų. O juk paskutinio turo metu jie pristatė kiek pakeistą Soulmates (Sleeping with ghosts?) versiją. Tai kodėl kažko tokio nepadarius ir dabar, matyt, pagalvojo. Visai neatpažįstama melodija. Klausiausi ir galvojau, negi kažką savo gyvenime praleidau. Ne. Tai jie kažką pakeitė. visiškai pakeitė Space Monkey dainos pradžią. We`re sown together / She`s born to mesmer / Beside astride her / I die inside her. Ir vėl įsijungė beribės laimės (?) režimas, banguojanti rankų jūra vis dar ošė, kai, pasibaigus dainai, Brian dėkodamas linktelėjo ir paėmė dar vieną gitarą, kuri...

Tyla. Spengianti tyla. Ten vykau ne tik pamatyti Placebo, bet ir išgirsti dvi dainas, kurioms pardaviau sielą, kurių padedamas parašiau geriausius tekstus, kurias moku it poterius. Tai buvo pirmoji. Tai buvo visiškas aklumas, ramybė. Tai buvo Blind. It nutrūkęs nuo pavadžio grįžtu ten kasdien, net ne po kartą. Blind – viso gyvenimo skambesys. Nuolatinis siekis to, ko nėra. Kai gauni pakankamai, ieškai kažko kito, taip pat akinančio, taip pat nepasiekiamo. Blind visada buvo  motyvatorius numeris vienas. If I could tear you from the ceiling / You know I`d freeze us both in time / And find a new brand new way of seeing / Your eyes forever glued to mine – ir šįsyk Brian`o akys nebuvo užmerktos, jos žvelgė į beorės arenos palubes, gal aukščiau, lyg tas, ko siekiama, būtų tai, ko laukė statistai iš Beckett`o pjesės. You don`t believe me but you do this every time... Jis apsikabinęs mikrofoną, kaip prieš keletą metų Eicca buvo apsikabinęs gležną violončelę, kaip Clapton`as birželį savo Martin gitarą.

Tai kertinis dienos lūžis. Darsyk pajutau, kaip trūksta oro. Ne man vienam. Paskutinio priedainio metu mane iš priekio išstūmusi moteris krito be sąmonės. Stipriai trenkiau apsauginiui į petį, rodydamas pirštu į ją. Keturiese nelaimėlę iškėlėm. Brian nenuleido nuo jos akių, Steve net ir po dainos žvelgė į tą pusę, kur buvo nunešta vakaro neatlaikiusi būtybė.

Vėl šiek tiek ramybės. Šįkart ne todėl, kad daina ne mano. Exit Wounds. Per šią iki priedainio medituojama, regimi du besimylintys žmonės ir trečias kažkur toli, kuris viską girdi, jaučia, regi. Emocijos sukyla taip smarkiai, kad atėjus priedainiui norisi šį pyktį išlieti, išvyti toli toli. Want you so bad I can taste it / But you`re nowhere to be found / I`ll take a drug to replace it / Or put me to the ground... Tai neeilinis energijos užtaisas, po kurio supratau, kad viskas bent šįvakar bus gerai, nes kitaip tiesiog negali būti (ei, senasis ego, matai – tie patys žodžiai). Meds. Šioji brangi kaip tamsa, iš kurios nesinori išbristi. Penkerius metus praleidau niūniuodamas, dainuodamas, rėkdamas, grodamas ją. Ir pirmąkart galėjau atiduoti tiek savęs, kiek ši daina verta. I was alone / Falling free / Trying my best not to forget / What happened to us / What happened to me / What happened as I let it slip. Brian`o veidu tekėjo prakaitas taip pat, kaip ir mūsų visų. Jo ilgi plaukai sulipę, ant mano akinių stiklų prakaito lašai. Jis žvelgia kažkur į mano pusę, mano akys įsmeigtos į jį. Keista, bet kaip tik tada, pasibaigus dainai, prisiminiau, kaip kadaise svarstydavom, ko prašytumėm Brian`o pagroti, jei jis būtų šalia. Ar tik ne per Meds aplankydavo tokios mintys?

Kai arenoje pasigirdo dvi klavišinių natos, publika, regis, sprogo. Garsas kurtinantis. Šaukimas, klyksmas. Dar dvi natos. Dar keturios. Ir iš naujo. Tyliai zyzianti gitara, kas taktą garsėjanti. Song to Say Goodbye. Daina, apie kurią žinau daugiausiai. Kuri sako daugiausiai. Daina, pagal kurią parašiau tekstą, kuris ilgainiui tapo mano pirmąja šalies masto publikacija. Daina, apie kurią kalbėtasi su visais pažįstamais. Nuo tų, kuriems Placebo muzika niekada nepatiks, iki tų, kuriems Placebo muzika yra viskas. Paskutinįkart tai buvo vasarą, gal liepą ar rugpjūtį, kai su grupioku gurkšnojau alų ir apie ketvirtą ryto jis pats ją prisiminė. Buvo taip keista – pagaliau ne aš svaičioju apie Placebo, bet kažkas apie Placebo svaičioja man. Tąvakar daina nuskambėjo garsiau, agresyviau, dar skaudžiau. Visi kartu dainavom you`re mother nature son / Someone to whom I could relate / Your needle in your damage done / Remains a sordid twist of fate / Now I`m trying to wake you up / To pull you from the liquid sky / Cos if I don`t we`ll both end up / With just your song to say goodbye / My oh my.

Special K metu vieningai traukėm šios paaugliškos meilės istorijos posmus, matyt, visi prisimindami tai, kas buvę, tuos, kurie buvo ir yra brangūs. Suskambus tylai, Stef atsistojo ant pačios scenos kraštelio ir žaidė su mumis, kaip katė su siūlais ar pele – nė nereikėjo laužyti galvos, kokiam kūriniui atėjo eilė. Neskubėdamas užspaudė akordą, pažvelgė į mus. Atsikvėpė. Lyg būtumėm teatre. The Bitter End. Jėgų likę tiek mažai, aplink stovintiems trenkta tiek kartų, nė nebesitikėjo, kad šis vakaras tęsėsi. Every step we take that`s synchronized / Every broken bone / Reminds me of the second time / That I followed you home / You shower me with lullabies / As you`re walking away / Remind`s me that it`s killing time / On this fateful day. Po šios dainos nieko neliko iš Brian`o mikrofono stovo. Niekas gal to ir nepastebėjo – šešetukas išėjo, nors visi žinojom, kad grįš, kad dar laukia trys ar keturios dainos, ir tikrai žinojau, kokios laukia, tik kuri, kuri bus ta?

Stef tarė norįs pagroti dainą, kuria prasidėjo Placebo kelias. Nerimo kelias. Teenage Angst. Rankos į orą, rankos palengva siūbavo. Tai buvo versija, kurią pristatė tik rugsėjį, nors tai tikriausiai pirmoji dainos versija. Gitaros partiją, skambančią įraše, pakeitė bosinė gitara ir, dievaži, skambesys neapsakomas. Prakaitas sruvo pro akis, nė nežinau, tai buvo prakaitas ar ašaros. Airs and social graces, elocution so divine / I`ll stick to my needle / My favourite waste of time / Both spineless and sublime. Nepraėjus nė porai sekundžių po dainos pabaigos, arena užliejo Running Up That Hill motyvai. Viskas. Tiek Blind, tiek RUTH būsiu pamatęs, pagalvojau, nors realu, kad apie tai pagalvojau gerokai vėliau. Jei pirmoje koncerto dalyje mintys sukosi dar pakankamai sparčiai, dabar jų visai nebebuvo. It doesn`t hurt me / You wanna feel how it feels / You wanna know / Know that it doesn`t hurt me / You wanna hear about the deal I`m making... Nebežinau, ar dainavau, nes išėjęs iš arenos pajutau nebeturįs balso. Nors manau, kad balsas dingo vėliau išgėrus alaus. Tai buvo visiška nirvana. RUTH yra kūrinys, kurį atiekant neįmanomos klaidos. Tai tokio lygio kūrinys, kaip Nothing else matters ar Wish you were here. So god tell me if we both matter / Don`t we..?

Po RUTH į mane lenkiškai kreipėsi tas pats jau minėtas storulis, rodydamas į grindis, pašviesdamas telefonu. Nesupratau, ką sakė, bet ten mėtėsi manasis megztinis, visas nusmurgęs ir žemėtas. You need not this? Laužyta kalba paklausė jis. No worries, enjoy the music, atsakiau.

Ir dar viena daina iš albumo Meds. It`s in the water, baby / It`s in the pills that pick you up / It`s in the water, baby / It`s in the special way we fuck / It`s in the water, baby / It`s in your family tree / It`s in the water, baby / It`s between you and me. Stovėjau – nebeturėjau jėgų, po visų begalinių šmirinėjimų po priešo miesto senamiestį tiesiog nebeturėjau jėgų. Dainavau – tą šįsyk puikiai pamenu. Bent taip galėjau prisidėti. Stengiausi sukaupti jėgas, juk Post Blue tikrai nebus paskutinė daina, ne.

Per Infra-Red palikau paskutinę dalį savęs. Paskutines jėgas, paskutinius balso likučius. Matyt, visi, stovėję priekyje, jautėsi panašiai. Publika pirmąkart nenuvylė. Jau buvo pabodę matyti, kad koncertų metu susirinkę ne tie žmonės, nejudrūs, nejaučiantys, atėję tik paklausyti tų, kurių galbūt daugiau niekad nebeišgirs. Šįkart buvo viskas kitaip. Visi buvome vieningi, visi buvome didelė Placebo šeima. Cause I can see in the dark – ir dar, ir dar, ir dar kartą – I will find you – I will find you – I will find you!

Dar pusę valandos stovėjau arenoje ir bukai šypsojausi, žiūrėdamas į išrenkamą būgnų komplektą, į dėklus guldomas gitaras. Nežinau, ar lietuvių kalboje yra tokia frazė, bet angliakalbiai dažnai linkę sakyti – It was the time of my life. Iki šiol tokių įvykių buvo du. Vienas iš jų – šių metų Paryžius, kai ji pasakė taip. Jausmas, kurį suteikė Placebo – muzika, Brian, Stef, Steve, jausena, garsas, mintys – tai nepakeičiama. Visa tai neištrinama.

Visa tai – užrašai sau. Užrašai, padėsiantys nepamiršti. Šio teksto neredaguosiu, netvarkysiu. Visa tai – padriki užrašai sau.

AN.

2013.11.16

Vilnius – Varšuva – Vilnius

Yesterday

Kokybiškas kinas turi savybę pripūsti idėjų. Tai pirmas kartas, kai pagaunu idėją, visiškai nesusietą su jos šaltiniu. Galbūt taip nutiko dėl to, kad vienąsyk sapnavau ar įsivaizdavau ant tamsiai mėlynos ir labai senos Gibson Memphis gitaros merdintį žmogų. Ganėtinai ilgai tai tebuvo tik mintis, bet Jim Jarmusch`o Only Lovers Left Alive - visai su idėja nesusijusi juosta - įkvėpė noro ir jėgų pabandyti. 

Atguls keli tekstai, kurių pavadinimai siūlys tiek idėją, tiek kontekstą. O kas bus vėliau, žiūrėsim. Enjoy!

_______________________________________________________________________

1. VAKAR / YESTERDAY

Du tūkstančiai aštuntieji, mums buvo viso labo po septyniolika. Atrodė reikšminga tai, kad buvau kiek vyresnis, nors tik vienuolika dienų. Smarkiai lijo, nuotaikos subjurusios, nes anuomet, tų metų lapkritį, nuotaikos tiesiog negalėjo būti geros, kai stigo visko – ir pinigų, ir maisto, ir galimybių pramogauti. Vėlavome, buvo permirkę, tačiau net bėgdami sugebėjome įsivelti į paiką ginčą dėl kaimynės Ievos. Adomas tikino, kad pats jai tiktų labiau nei aš, jos vaikinas. Jis jai būtų švelnesnis, nespaustų, būtų kantrus. Šaižiai šyptelėjau ir Adomas suniūniavo vienos Bitlų dainos eilutę – let it be. Tu vyresnis, tu žinai, numojo, nors mačiau, kad juokais.

Pavėlavome. Klubo duris saugojo stambaus stoto vyras plikai skusta galva, jo kūną šildė stora pūkinė striukė. Tai klubas, į kurį paauglių neleisdavo. O mes dar ir vėlavome. Tikėjomės, kad įsimaišysime į minią ir kažkaip prasliuogsim.

Adomas krenkštelėjo, duodamas ženklą, ir pro apsauginį praėjome nesusidūrę žvilgsniais. Adomas tarstelėjo, kad šiame klube dirbo jo pažįstama, ir, sugriebęs už alkūnės, nusivedė už pastato kampo, atlapų durų link.

Suėmė piktdžiugiškas jaudulys, kuris užklumpa, kai imiesi kažko, kas esti tabu. Ypač čia, Vilniaus senamiestyje, kur progos nusižengti dažnai turi laukti pakankamai kantriai.

- Pro čia galim praeiti, mane visuomet praleidžia.

- Kas?

- Kas kas?

Adomas nusišypsojo ir nėrė pro atlapas duris. Buvo pats darbo įkarštis, niekas nepastebėjo, kai žengėme pro virtuvę. Kelios stambios virėjos lyg ir pajuto kažką esant viduje, o gal pajuto tik įsiveržusį vėjo gūsį, tačiau nė viena neatsisuko. Perbėgę virtuvę ir koridorių, atsidūrėme užkulisiuose, už kurių išgirdau švelnų gitaros skambesį ir juoką. Pavėlavome į koncertą, kuriame trys vietiniai bardai ketino groti Bitlų dainas. Apie grupę prirašyta daug knygų, sukurta daug atnaujintų dainų versijų, jau atrodo, kad šioji tema visai išsemta, tačiau, kaskart išgirdus, kad žmonės imasi šios muzikos, nori ją neštis kartu su savimi ir dalintis su visais, sušildo ir pasėja intrigą.

Prisliūkinome prie durų, kurias tikėjomės praverti ir patekti į vidų, tačiau jose nebuvo rankenos.

- Velnias, - tariau.

- Bet juk esame geriausiose vietose, - pasakė Adomas, į kažką užsižiūrėjęs.

- Traukis.

Tarp durų ir sienos buvo mažytis tarpas, pro kurį už kelių žingsnių matėsi vienas muzikantų. Jis sėdėjo, ant kelių laikė ir derino elektrinę gitarą.

Aplink mus tamsu. Už anų durų taip pat. Juoku prislėgtą tylą išardė muzikantų pasisveikinimas ir negausios publikos plojimai, kažkieno šūksnis.

- Negi turėsim čia likti? Na, bent paklausysim.

- Įsivaizduok, kas bus, jei mus čia kas užklups.

- Ot bus juoko.

- Namie iš juoko badu springsim.

Kurį laiką tiesiog stovėjome, atsirėmę į aklinai užvertas duris ir klausėmės. Viena daina sekė kitą, švelnūs skambesiai ir poetiniai tekstai, regis, surado sielą ir valiūkiškai glostė ją. Vokalas, atrodo, greit pasiekė ne tik pinigus už įėjimą sumokėjusiuosius, bet ir tokius, kaip mes, kokių klube daugiau nebuvo.

- Tik pažiūrėk, - nutęsė Adomas.

Pažiūrėjau, bet į ką? Į tamsią sieną, ant kurios buvo mesti ilgi mūsų šešėliai. Į užrakintas duris. Į menką šviesos plyšį koridoriaus gale.

Adomas prilėkė prie durų, kurių anksčiau nepastebėjome. Vos praviros.

- Palauk, gal ten kas yra... – tariau, bet Adomas jau buvo įlėkęs į vidų.

- Ps, - išgirdau ir supratau, kad Adomas buvo vienas.

Nedidukiame kambaryje buvo vos pora kėdžių, stalas, stovas drabužiams sukabinti ir daug kažkieno daiktų.

- Mums nederėtų čia būti.

- O tu bent žinai, kur esame?

- Tai muzikantų daiktai.

Adomas, lyg žinodamas, kur eiti, prislinko prie lagaminų ir, atvožęs instrumento dėklą, ištraukė juodutėlę gitarą. Blausioje šviesoje jos gerai neįžiūrėjau, bet Adomas nušvito, perskaitęs gamintojo vardą, atpažinęs modelį. Tuo metu toptelėjo, kad jis nesielgia, kaip paprastai. Adomas buvo ramus ir drovus vaikis, tikrai nesitikėtum, kad žinotų slaptą įėjimą į muzikos klubą, kad išdrįstų įsibrauti į atlikėjų rūbinę ir nesibaidytų į rankas paimti vieną jų instrumentų. Jis visąlaik šypsojosi, tad visa tai numojau juokais. Gal ir tokiam, kaip Adomas, kartais norisi pabūti kiek kitokiu.

Žavėjomės aptakiomis instrumento formomis ir jo spindesiu. Atrodo, kad ši gitara buvo sukurta tam, kad gautų švelnumo – kampai nugludinti, korpusas platus ir, matyt, sunkus. Apačioje ir viršuje buvo lyg smuiką primenančios pailgos ertmės.

- Kokia tai gitara?

- Neišmanėli tu. Gibson Memphis.

Adomas atsisėdo ant kėdės ir pasidėjo gitarą ant kelių, glostydamas postygį.

Pirmąkart gitarą, pasakojo, į rankas paėmė būdamas aštuonerių. Mama jį nusivedė pas gitaros mokytoją, kuris paskolino senutėlę išklerusią akustinę, kuri ir buvo jo pirmoji. Nežinau, kaip jam anuomet sekėsi, bet gitara lig tol buvo pas jį. Vaikis mėgino groti keliose grupėse, bet galop suprato, kad tai ne jam. Buvo per uždaras ir ramus.

- Žinai, kaip jį pavadinsiu?

- Jį?

- Jis bus Vagis.

- Tu juk jos neišsineši.

- Nebent mus įduosi.

- Žinai, kiek ji kainuoja?

- Iki kelių tūkstančių dolerių.

- Mus namie užmuš.

- Mus namie užmuš, Adomai, taip negalima, - išpyškino šaipydamasis ir užkabino keletą stygų, sugrojo C.

Adomas ir toliau kabino prie stiprintuvo neprijungto instrumento stygas, o už sienos pasigirdo Bitlų Yesterday melodija. Žinoma, mums buvo vos po septyniolika, apie Bitlus žinojome tik tiek, kad grupė iširo prieš beveik keturiasdešimt metų, o nė vienas iš mūsų tėvų nebuvo toks senas.

Adomas imitavo gitaros partiją ir kuždėjo dainos žodžius, kas man atrodė visai nepriimtina. Bitlai mums buvo mantra, niekuomet nė nebūčiau pagalvojęs, kad galėčiau šaipytis iš kažkurios jų dainų. Galbūt jį tiesiog užklupo džiaugsmas laikyti rankose tokį instrumentą, galbūt.

Širdis, rodės, tuoj pavargs plakusi ir sustos, kaktą buvo išmušęs šaltas prakaitas. Tai vieta, kurioje už poros sienų groję muzikantai paliko savo daiktus, žinodami, kad jų niekas nelies. Čia būti nevalia. Tai intymiausia klubo vieta, intymesnė net už tas, kur vakar, penktadienį, šiame bare įkaušusios poros slinko mylėtis.

- Net negalvok, kad ją paimsi.

- Nė negalvok mane stabdyti.

Žinoma, jis manęs neklausė. Buvau vyresnis, tačiau ne vyresnysis. Viso labo įbrolis. Į mūsų subyrėjusią šeimą Adomas su mama užklydo vos prieš kelerius metus. Tai, kad mūsų nevaržė jokie giminystės ryšiai, padėjo tapti itin artimais draugais. Tai, kad dėl vienas kito nejautėme atsakomybės, leido išvengti konfliktų. Štai, jaunėlis laikė rankose tūkstančius kainavusią gitarą ir žinojo ją pavogsiąs, o man beliko viltis, kad jei lemta įkliūti, lemta vienam, o ne abiem.

Adomas tarstelėjo, kad būtų protinga iš klubo bėgti atskirai. Gitarą įdėjęs į dėklą, vaikis nedaugžodžiavęs išlėkė. Dar pasisukiojau koridoriuje mažų mažiausiai keliolika minučių, klausydamas muzikos ir atlikėjų pasakojimų, vėliau išėjau į lietų.

Nesupratau, kodėl tai įvyko, kodėl tai turėjo įvykti. Džiugesį ir palaimą greit pakeitė agonija. Juk ką tik leidau nugvelbti vieno iš anų talentingų muzikantų instrumentą.

Vakarą praleidau su Ieva. Dalinomės šiluma. Ji buvo metais vyresnė ir nepaprastai graži bei maloni. Kurį laiką pavaikštinėjome, kad nesušaltumėme. Lietus jau dingęs. Prieš pusiaunaktį užsukome į barą atsigaivinti karštu vynu. Gali būti, kad kaip tik tuo metu, kai apsikabinę gurkšnojome ir laidėme juokelius, Adomas tėvo garaže rado kur pririšti virvę ir padaryti kilpą.

Jo neradome iki ryto. Tąvakar palydėjau Ievą namo ir, praeidamas pro praviras garažo duris, įžengiau namo. Pavakarieniavau su tėčiu. Jo draugės nebuvo. Sakė, kad išvyko pas gimines, bet ne vėliau, kaip prieš valandą.

Ryte tėtis paprašė, kad išvežčiau automobilį į lauką, nes ketino jį nuplauti.

Praviras garažo duris pamačiau tik tuomet. Už senutėlio visureigio kabojo jis. Mano brolis ir artimiausias draugas. Tai nutiko taip netikėtai, išnyko visi pojūčiai bei mintys. Prilėkiau arčiau, tikėdamasis, kad tai žiaurus juokelis, kad Adomas tuoj pakels akis ir kaltai nusijuoks, žinodamas, kad lengvuoju nepraslys. Jis nesujudėjo, kol, negalėdamas nė žingsnio žengti, stovėjau, tuščiai žvelgiau į jo apleistą kūną. Prisiartinau, vildamasis, kad tai sapnas. Trenkiau galvą į visureigio durelių stiklą, bet nepabudau. Paleidau smūgį ranka į tą patį stiklą, sugriebiau ant žemės buvusį plaktuką ir vožiau į dureles. Jos gailiai inkšdamos sulinko, bet aš nepabudau. Buvau toks pat miręs, kaip jis. Veidu sruvo ašaros ir kirtau Adomui smūgį plaktuku į koją, kad jis, po velnių, pabustų, bet benkartas nesugebėjo pabusti, nes prakeiktas benkartas nutarė nusižudyti, tuo pačiu nužudydamas ir mane. Trenkiau jam kumščiu į krūtinę, raudodamas, ir išsyk apkabindamas brangiausią, ką turėjau. Kažkur ant žemės buvo ir tėvo pjūklas, nupjoviau Adomą pražudžiusią virvę ir sukniubęs apkabinau jo atšalusį ir pamėlusį kūną, jo lūpas glausdamas prie savo krūtinės, bandydamas sušildyti ir atgaivinti.

Adomo akys buvo užmerktos, o vokai šalti kaip ledas, tamsūs kaip baimė. Gniaužiau jo varganą kūną, kol į garažą įžengė tėvas ir iškvietė policiją.

Mane išleido po poros dienų, smarkiai sulysusį ir neištarusį nė žodžio. Visą tą laiką kišenėje saugojau garaže ant žemės rastą Adomo raštelį, kuriame nebuvo jokio paaiškinimo, tik padėka ir tai, kad gitara palikta pas Ievą. Negali būti, juk aną vakarą praleidome drauge.

Kodėl Adomo motina išvyko valandą prieš namo grįžtant man? Ar ji užėjo į garažą ir rado sūnų? Juk visureigis – jos.

Anąvakar klube atrodė, kad mūsų ribų neturėjusi draugystė tęsis kur kas ilgiau. Kažkas Adomą slėgė ir aš atsisakiau pastebėti, kas. Klube jis buvo kitoks, o iki jo mirties buvo likusios vos kelios valandos.

Net ir po šešerių metų ausyse vis dar skamba neprijungtos Gibson Memphis stygų zvimbesys. Ir toji tamsa bei plyšys klubo koridoriaus gale įgavę visai kitą reikšmę.

AN.

2014.10.27